Į Klaipėdą persikėlė kolonistai iš Holšteino, Liubeko ir Dortmundo, tuo metu Klaipėda net vadinta Noi-Dortmundu, t. y. Naujuoju Dortmundu. Spaudžiant Liubeko tarybai miesto steigėjai 1257–1258 m. suteikė Klaipėdai Liubeko teises. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Klaipėda yra pirmasis miestas, gavęs savivaldos teises. Mindaugo surašyti Žemaitijos žemių dovanojimo Ordinui aktai leido tikėtis, kad Klaipėda taps svarbiu regiono centru. Neatsitiktinai čia planuota kurti Kuršo vyskupijos centrą, pinigų kalyklą Kuršui, buvo numatoma statyti bent kelias bažnyčias. Tačiau faktiškai Kuršo regiono centru Klaipėda niekad netapo: viena vertus, po Durbės mūšio Ordinui prireikė daug laiko susitvarkyti su baltų genčių sukilimų padariniais, antra vertus, prasidėjus nuolatinei karinei įtampai tarp Ordino ir LDK, Klaipėda buvo nuolat puldinėjama žemaičių arba visos LDK pajėgomis. Ypač intensyvūs puldinėjimai vyko XIV a. antroje pusėje (šaltiniuose fiksuojami Klaipėdos puolimai: 1307, 1323, 1360, 1379, 1393, 1402, 1409, 1418 m.). 1323 m. Gedimino vadovaujama kariuomenė nusiaubė Sembą, užėmė Klaipėdos miestą ir apgulė pilį. Petras Dusburgietis pažymėjo, kad užpuolikai „pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikštų pilis, daug kogų bei kitokių laivų“.
![]()
Kariaudamas su LDK, Vokiečių ordinas Prūsijoje siekė kontroliuoti Klaipėdos pilį tiesiogiai, todėl 1328 m. jis perėmė anksčiau Livonijos ordinui priklausiusias Klaipėdos apylinkes. 1392 m. Ordinas privertė atiduoti savo žemių trečdalį ir Kuršo vyskupą, tuo būdu tapdamas vieninteliu žemių aplink Klaipėdą savininku. Iki XV a. antrosios pusės Klaipėda buvo vystoma tik kaip strateginė vieta, nuolat tobulinant pilies gynybinius pajėgumus. Gyventojų skaičius mieste iki XVI amžiaus buvo labai menkas, prekyba beveik nesivystė, todėl Klaipėda, nors ir turėjo palankias išeities pozicijas (pvz., Liubeko miesto teises), netapo Hanzos sąjungos nare.
1413 m. arbitratorius Benediktas Makra nusprendė, kad Klaipėda turi priklausyti Lietuvai[3], tačiau galiausiai Klaipėda ir juosta palei Nemuną (vėliau tapusi Klaipėdos kraštu) buvo priskirta Ordinui. 1422 m. Melno taika baigė ilgą konfliktą tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuris trumpam atsinaujino tik Trylikos metų karo metu, kai 1457 m. miestą buvo trumpam užėmusios žemaičių pajėgos, vadovaujamos Jono Kęsgailos[4]. Melno taikos sutartimi nustačius nuolatinę sieną tarp Ordino ir Lietuvos, prasidėjo aktyvesnis Klaipėdos apylinkių apgyvendinimas. Vokiečių pirkliai taikos metu jau galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais, todėl XVI a. Klaipėda itin sparčiai vystėsi. 1475 m. suteikus miestui Kulmo teises, jau 1500 m. Klaipėdoje gyveno 25 miestiečių šeimos, buvo kelios karčemos, tikriausiai veikė katalikų maldos namai.
Klaipėda Prūsijos kunigaikštystėje
1525 m. Vokiečių ordino valstybė žlugo ir buvo pertvarkyta į vasalinę Lenkijos Prūsijos hercogystę, Klaipėda kartu su likusia Prūsijos dalimi priėmė liuteronybę. Tai buvo ilgo Klaipėdos miesto ir uosto klestėjimo laikotarpio pradžia. 1539 m. ji pavaizduota Olafo Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“. Per XVI amžių miestiečių skaičius išaugo penkiskart, aplink miestą pradėjo aktyviai vystytis priemiesčiai, atsirado pirmieji amatų cechai, 1597 m. buvo įsteigta pirklių gildija, prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba. Pasinaudodama savo patogia padėtimi Klaipėda tapo prekybos tarp Vakarų Europos ir Lietuvos tarpiniu punktu, pelningiausia preke tapo kviečiai. XVI–XVII a. sandūroje ji jau sudarė realią konkurenciją Karaliaučiaus prekybai. Dėl to Karaliaučius naudojo įvairias spaudimo formas, siekdamas suimti visą per Klaipėdą einančią prekybą į savo rankas. Formaliai šias pastangas nutraukė 1657 m. Klaipėdai Prūsijos hercogo išduota laisvos prekybos privilegija.
Klaipėda toliau liko svarbiu gynybiniu atsparos punktu. 1618 m. Prūsijos kunigaikštystę paveldėjo Hehencolernų Brandenburgo elektorius Jonas Zigmantas. Brandenburgas-Prūsija ėmė aktyviai dalyvauti regiono politikoje, o tai paveikė ir Klaipėdos vystymąsi. XVI a. pirmoje pusėje buvo atlikta stambi pilies rekonstrukcija, po kurios pilis tapo renesansine, apjuosta keturiomis bastėjomis, tikriausiai XVII a. pradžioje rekonstruotomis į bastionus. Ruošiantis švedų antpuoliui, 1627 m. buvo pradėti miesto apjuosimo žvaigždiniais gynybiniais pylimais darbai. 1629–1635 m. vykstant 1626-1629 m. Lenkijos-Švedijos karui ir Trisdešimtmečiui karui miestą kelis kartus užėmė Švedija valdymas. Pagal 1656 m. Kionigsbergo sutartį, sudarytą per Šiaurės karus, elektorius Fridrychas Vilhelmas Klaipėdos uostą atvėrė švedams, su kuriais uosto pajamas dalinosi perpus.
Miesto gynybiniai įtvirtinimai nuolat tobulinti iki pat Septynerių metų karo. Miestas dėl to nuo XVII a. 4 dešimtmečio iki XIX a. pradžios turėjo uždaros tvirtovės, valdomos gubernatoriaus ir rangu žemesnio pilies komendanto, statusą. Faktiškai į tvirtovės įrengimų modernizavimą investuotos lėšos atsipirko vienintelį kartą, kai 1678 m. švedų kariuomenė bandė užimti Klaipėdą. Tiesa, nors švedai patyrę nesėkmę, šio antpuolio metu visas miestas sudegė.
Klaipėda Prūsijos karalystėje
XVIII a. pradžioje Mėmelis (Memelfestung) tapo viena iš stipriausių Prūsijos tvirtovių, o miestas nuo 1701 m. tapo Prūsijos karalystės dalimi.
Nepaisant savo įtvirtinimų Septynerių metų karo metu Klaipėda 1757 m. buvo užimta Rusijos kariuomenės ir iki 1762 m. kartu su rytine Prūsijos dalimi buvo valdoma Rusijos. Nuo XVIII a. vidurio anglų pramonininkų ir prekybininkų dėka Klaipėda tapo didžiausiu regiono medienos eksporto uostu. 1782 m. Klaipėdoje gyveno 5559 gyventojai (V. Vileišis, 1935).
Napoleono karo su Prūsija metu, 1807–1808 Klaipėda tapo Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III, karališkojo dvaro ir vyriausybės laikinąja rezidencija. Čia 1807 spalio 9 d. buvo pasirašytas vadinamasis Spalio ediktas, deklaravęs valstiečių išlaisvinimą nuo baudžiavos Prūsijos karalystėje. 1812 m. antroje pusėje, per Napoleono žygį į Rusiją, miestą trumpai valdė prancūzai.
Klaipėdos raida XIX a. II-oje pusėje
Miesto augimą XIX a. stimuliavo daugiausia jūrinė prekyba bei medienos apdirbimas. Didžiausius mastus jūrinė prekyba pasiekdavo politinių įtampų metu, pvz., per Šlėzvigo-Holšteino konfliktą 1848–1849 m., arba Krymo karo metais (1853–1856 m.), kai prekybos per Klaipėdos uostą apimtys buvo rekordinės. Visgi, palyginus su kitais regiono miestais, Klaipėdos augimo tempai XIX amžiuje nebuvo itin ženklūs. 1825 m. mieste gyveno 8419, 1875 m. – 19801 žmogus. Prūsijos karalystės, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos, valdžia neskyrė pakankamai dėmesio Rusijos imperijos paribyje atsidūrusio miesto vystymui. Didžiausios lėšos buvo skiriamos Karaliaučiui, todėl uosto rekonstrukcija XIX a. vyko daugiausia vietinių pirklių iniciatyva, o medienos apdirbimas liko pagrindine pramonės šaka ir pajamų šaltiniu. 1875 m. atitiesus iki Klaipėdos geležinkelio iš Tilžės atšaką, tikėtasi, kad kita atšaka sujungs Klaipėdą su Rusijos imperijos geležinkelio tinklu, tačiau ši sąsaja iki XX a. pradžios taip ir neatsirado. Vienintele stambia įmone, įkurta Vokietijos imperijos laikotarpiu mieste, tapo celiuliozės ir popieriaus fabrikas, gamybą pradėjęs 1900 m. Kiti pramoniniai kompleksai: 1861 m. atidarytas dujų fabrikas, gaminęs dujas gatvių apšvietimui, 1869 m. įkurtas trąšų fabrikas (vėliau chemijos gamykla „Union“), gaminęs sieros rūgštį ir superfosfatą, 1900 m. pastatyta pirmoji miesto elektrinė, 1905 m. pradėjęs gamybą Luizės dvaro faneros fabrikas.
1854 m. spalį miestą nuniokojo didžiausias ligtolinėje istorijoje gaisras, kurio metu sudegė apie ⅔ Klaipėdos. Gaisro metu nenukentėjo pirklio Heinricho Schliemanno, vėliau atradusio Troją, sandėlis. Po gaisro miesto centras iš senamiesčio kairiajame Dangės upės krante buvo perkeltas į naujamiestį dešiniajame krante. 1846 m. čia įsikūrė miesto rotušė, 1856 m. pirkliai pasistatė naują biržos pastatą, 1862 m. šioje miesto dalyje buvo atidaryti teismo rūmai, o 1893 m. pastatyti nauji Karališkojo pašto rūmai.
1854 m.miestą pasiekė telegrafas, 1888 m. pradėjo veikti telefono stotis. 1904–1934 m. Klaipėdoje kursavo elektrinis tramvajus. 1902 m. buvo atidarytas miesto vandentiekis, iki 1916 m. išvedžiotas kanalizacijos tinklas. XIX–XX a. sandūroje mieste buvo pastatyti pirmieji paminklai, tarp jų – 1912 m. Klaipėdos simboliu tapusi „Taravos Anikės“ skulptūra vokiečių poetui Simonui Dachui, gimusiam čia 1605 m. (skulptūra dingo 1945 m., atkurta 1989 m.).
www.wikipedia.org
